am gmu

Istorija

Žemės reforma ir valstybinių miškų formavimas

1920 m. rugpjūčio 18 d. paskelbus Žemės reformos įvedamąjį įstatymą, privačių savininkų miškai didesni kaip 25 deš. (27,3 ha) buvo nusavinami valstybės naudai. Jau 1920 m. būsimoje Kretingos miškų urėdijos teritorijoje buvo nusavinta 11323 ha miško ir 1285 ha miško žemės, 1921 m. atitinkamai 14220 ha ir 714 ha, 1922 m. – 12133 ha ir 1590 ha. Iš viso per trejetą metų buvo nusavinta 37676 ha miško ir 3589 ha miško žemės ir bendras nusavintų miškų plotas sudarė 41265 ha. Vėlesniais metais žymesnio valstybinių miškų ploto padidėjimo neįvyko. Miškų nusavinimo aktų surasti nepavyko, tačiau neabejotina, kad G. Ranga buvo nusavinimo komisijos narys, greičiausiai jos vadovas. Liko nenusavinti grafo Liudviko Šuazelio de Gofje ir ilgesnį laiką Laukžemės dvaro miškai.

Pagal 1922 m. Žemės reformos įstatymą, užsienio šalies piliečio nuosavybėje buvę žemė ir miškai privalėjo per 3 metus nuo įstatymo paskelbimo būti parduoti žemės ūkiu besiverčiantiems Lietuvos piliečiams. 1925 m. šis terminas buvo prailgintas iki 4 metų. Per šį laikotarpį neparduotas turtas turėjo būti perimtas Valstybės globon ir parduodamas iš varžytinių. Gautos lėšos, atskaičius globos ir pardavimo išlaidas, turėjo būti grąžinamos turto savininkui. 1926 m. savininkams buvo leista žemes ir miškus padalinti tinkamais savarankiškam ūkininkavimui dydžio sklypais ir parduoti varžytinėse Miškų departamentui nustačius pradinę varžytinių kainą. 1928 m. pabaigoje miškai atsidūrė Plungės miškų urėdijos globoje.

Laukžemės dvaro savininkas J. Stonkus buvo parašęs įgaliojimą dvarą tvarkyti anksčiau grįžusiai žmonai Marijai Stonkienei. Dvare dar šeimininkavo vokiečiai ir susirgusi M. Stonkienė dvarą tvarkyti įgaliojo buvusį bendrasavininkį, tuomet Miškų departamento pareigūną J. Raupį. Pastarasis įgaliojimą tvarkyti dvarą perįgaliojo kun. K. Olšauską. Abu įgaliotiniai, kuriems, matyt, dar nebuvo grąžinta visa skola, dvarą mėgino parduoti, tačiau teismas pardavimo sutartį panaikino. Pardavėjams dar buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau iki teismo buvę bendrasavininkiai susitaikė. Dvaras buvo pasidalintas, jo centras su trobesiais ir apie 250 deš. žemės su 80 dešimtinių miško atiteko kun. K. Olšauskui. Pastarasis savo dalį pasidalijo su broliu ir seserimi. Žemės reformos įstatymas jų nepalietė, nes nenusavinama žemės norma jame buvo numatyta 80 ha. Kam atiteko šis turtas po kun. K. Olšausko mirties, neturime žinių. J. Stonkui atitekusi dvaro žemė (192,5 ha) vykdant 1940 m. sovietinę žemės reformą buvo nacionalizuota. Dvaro miškai priklausę Konstantinui Lapinui (548 deš.) ir J. Stonkui (50 deš.) buvo nusavinti, vėliau neteisėtai grąžinti, kol jų dauguma perėjo Valstybės nuosavybėn.