am gmu

Istorija

Miškininko M.Daujoto veikla Kretingoje

Tarpukariu Kretingos apskrityje dirbo nemažai ryškių asmenybių, savo profesine ir visuomenine veikla daug nusipelniusių šiam kraštui. Vieną giliausių pėdsakų istorijoje paliko miškininkas Marijonas Daujotas, praleidęs Kretingos žemėje aštuoniolika prieškario metų, paaukodamas jos labui didelę savo profesinės veiklos ir asmeninio gyvenimo dalį, aktyviai dalyvaudamas visuomeniniame kultūriniame gyvenime.

Pirmaisiais žemės reformos vykdymo metais Kretingos apskrityje valstybė nusavino magnatų Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių ir kitų didikų miškus, palikdama jiems naudoti tik įstatymų nustatytą miško normą. Iš viso 1920-1924 metais valstybės žinion buvo paimta 37 734 hektarai miško ir 3 660 hektarų miško žemės, o 1925 metais valstybiniai miškai apskrityje užėmė 42 925 hektarus. Iš pradžių miškais rūpinosi prie valsčių komitetų įkurtos miškų komisijos, o kiek vėliau jiems administruoti buvo įkurta Kretingos miškų urėdija, plytėjusi nuo Baltijos jūros vakaruose iki Telšių apylinkių rytuose bei nuo Latvijos sienos šiaurėje iki Švėkšnos apylinkių ir Klaipėdos krašto sienos pietuose. Jos pirmuoju urėdu buvo paskirtas H. Ranga.

Didžiulę teritoriją užimančius miškus sunku buvo administruoti, todėl Miškų departamento vadovybė 1922 metų pradžioje atsiuntė į Kretingą patyrusį miškininką Marijoną Daujotą, kuriam pavedė urėdiją reformuoti. Jos šiaurinėje dalyje M. Daujotas įkūrė atskirą Skuodo miškų urėdiją su Darbėnų, Grūšlaukės, Įpilties, Mosėdžio, Platelių, Skuodo, Šateikių ir Vaineikių girininkijomis. Administracijai iš pradžių teko glaustis Kretingos mieste, tačiau netrukus urėdijos būstinė įkurta Darbėnuose.
Reikia manyti, kad nedidelį darbėnų miestelį, o ne Skuodo miestą, urėdijos būstinei M. Daujotas pasirinko neatsitiktinai. Tam įtakos turėjo įvairios aplinkybės. Pirma, miestelis buvo strategiškai patogioje geografinėje padėtyje: jame kirtosi Platelių-Palangos ir Skuodo-Kretingos keliai, o šalia ėjo Kretingos-Priekulės (Latvija) geležinkelis. Antra, Darbėnus supo pagrindinis Skuodo urėdijos miškų masyvas (Darbėnų – Vaineikių –Grūšlaukės miškai). Trečia, miestelis buvo arčiausiai Kretingos, kurioje telkėsi apskrities valsžios įstaigos, būrėsi inteligentija, virė aktyvus visuomeninis gyvenimas.

Kaip teigia pats Marijonas Daujotas, urėdijos kūrimo pradžia nebuvo lengva – trūko patalpų, dėl menkų atlyginimų sunku buvo rasti išsilavinusių raštinės tarnautojų – buhalterį, raštininką, sekretorių. Nebuvo ir miškininkystės mokslus baigusių specialistų. Todėl teko pasikliauti daug metų miškuose išdirbusiais ir didelę praktiką turinčiais girininkais – I. Dunduru iš Darbėnų girininkijos, V. Šalkauskiu iš Vaineikių girininkijos ir kitais.
1926 metais Skuodo urėdijoje jau dirbo 63 darbuotojai – urėdas, 10 girininkų, 7 vyresnieji eiguliai ir 45 eiguliai. Miškininkai tada dar nebuvo tikri miško šeimininkai. Jie tik saugojo mišką nuo kenkėjų, gaisrų ir naikinančios žmogaus veiklos, sodindavo, augindavo ir prižiūrėdavo medžius. Jų darbo vaisiai atitekdavo miško pirkliams, kurie iš to neblogai pasipelnydavo. „Tais laikais,- rašo Marijonas Daujotas, - mišką parduodavome stačią, nenukirstą. Vietos gyventojų reikalams sausuoliai, išvirtėliai ir nedidelis kiekis arų skersinės buvo parduodamas skirtomis viešo pardavimo dienomis. Miško pramonei ir eksportui buvo parduodami didesnis net ir kelių hektarų sklypas – skirtomis dienomis iš varžytinių [...]. Toks stačio miško pardavimas buvo nenaudingas miško ūkiui, nes pagrindinis pelnas už išaugintą medieną likdavo miško pirklių kišenėje. Jis buvo žalingas ir pačiam miškui, nes pirkėjas, eksploatuodamas nupirktą mišką, nežiūrėdavo į miško sveikatingumą ir pridarydavo jam daug žalos. Ir pardavimas vietos gyventojų reikalams nenukirsto miško buvo nepatogus, nes norint apsirūpinti malkomis, reikėjo nupirktą visą skersinę ir padarinę medieną dažnai sugaminti į malkas.“

Todėl galima suprasti M. Daujoto džiaugsmą, kai Miškų departamento vadovybė 1926 metais nutarė leisti miškininkams patiems užsiimti ūkine-gamybine veikla. „Taip 1926 m. gruodžio 28d. buvusioje Skuodo miškų urėdijoje, Darbėnų girininkijoje, prasidėjo ūkiškoji mašinų gamyba. Tuo pačiu laiku ir Kazlų Rūdos miškų urėdijoje prasidėjo ūkiška miškų ruoša. Šios urėdijos pirmosios [krašte] pradėjo pačios kirsti mišką ir ruošti įvairių medžio sortimentą [...] Taip buvo pradėta Žemaitijos miškuose viliojanti ir kraštui labai naudingaūkiška miškų ruoša.“

1936 metais M. Daujoto iniciatyva Kretingos urėdijoje įvyko pirmasis Žemaitijos miškų urėdų suvažiavimas, kurio metu miškininkai dalinosi profesine patirtimi, pasiekimais ir problemomis, aplankė Kretingos medelyną ir garsųjį grafo Aleksandro Tiškevičiaus žiemos sodą. (Nuotrauka kairėje)


Darbėnų girininkijoje, kurioje vyravo pušynai, M. Daujotas organizavo medienos ruošimą eksportui ir geležinkelio žuolių gamybą. Vaineikių girininkijoje, kur dominavo mišrūs lapuočių ir eglių miškai, buvo gaminamos malkos valdiškoms įstaigoms ir mokykloms šildyti. Medienos žaliavai ir gaminiams sandėliuoti bei laikyti prie Darbėnų geležinkelio stoties buvo įkurtas vadinamasis Darbėnų urėdijos sandėlis.

Gyvendamas ir dirbdamas toli nuo laikinosios sostinės nutolusioje provincijoje, M. Daujotas neliko nuošaly nuo miškininkystės kadrų ruošimo. Įsteigus Žemės ūkio akademiją, sutartomis dienomis jis vykdavo į Dotnuvą dėstyti miško kultūrų ir miško agromelioracijos. Vėliau mokslinis-pedagoginis darbas trumpam tapo pagrindine jo profesinės veiklos sritimi – 1927 metais M. Daujotas paliko Darbėnus ir išvyko dėstytojauti į Alytaus aukštesniąją miškų mokyklą.
Tačiau jau 1929 metų rudenį jis sugrįžo į Darbėnus ir ėmėsi vadovauti naujai Kretingos miškų urėdijai, įkurtai miškų valdymo reformos metu sujungus buvusias Kretingos ir Skuodo urėdijas. M. Daujotas ėmė rūpintis naujosios miškų urėdijos būstinės perkelimu į apskrities centrą – Kretingą. Iš apskrities savivaldybės jis įsigijo dalį gimnazijos sklypo, buvusio Šiaulių (dabar Žemaitės) alėjoje šalia grafų Tiškevičių dvaro vasaros sodo ir naujai įkurto Kretingos miesto parko. Šiame nedideliame (250 arų) sklype 1930-1931 metais pastatė urėdijos administracinį ir pagalbinį ūkinį pastatus, sodybą apsodino medžiais ir užveisė sodą. Netoli urėdijos būstinės, už miesto parko ir šaulių sporto aikštyno ( dabartinio stadiono), daugiau kaip 30 hektarų dirvonuojančiame šlapiame sklype įkūrė Kretingos medelyną, kurį vėliau prapletė.

Kretingos miškų urėdijos pastatų kompleksas Žemaitės alėjoje Nr.4 tebestovi ir šiandien, nors urėdija yra perisekelusi į naująsias patalpas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorės 1997 metų spalio mėnesio 24 dienos įsakymu buvusios Kretingos urėdijojs pastatų komleksas paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe (G 61 K).

M. Daujoto administruojamos Kretingos miškų urėdijos, kurią sudarė 8 girininkijos, valdos 1932 metais apemė 18 766 hektarų plotą. Patys miškai plytėjo 14 654 hektarų plote, 2 259 hektarus užemė pelkės, durpynai, pasodos, o 1 853 hektarai teko kirtimams ir aikštelėms 8. Per metus miškuose pagaminta ir realizuota 45 597 kietmetriai medienos už 420 699 litus, užsėta ir užsodinta 69 hektarai jauno miško: 51 hektaras pušų, 13 hektarų ąžuolų ir 5 hektarai eglių.

Ryškiausias miškininko Marijono Daujoto veiklos Kretingos apskrityje pėdsakas – tarpukariu sutvirtintos ir apželdintos pajūrio smėlio kopos. Šio darbo jis ėmėsi paskatintas miškininko profesoriaus Povilo Matulionio. Reikėjo atlikti tris pagrindinius uždavinius: pirma, apsaugoti smėlynų paviršių nuo ardymo; antra, sutvirtinti jau išardytas ir vėjop ardomas smėlynų vietas; trečia, apsodinti mišku jau sutvirtintus ir aprimusius smėlynus. Pirmieji pajūrio apželdinimo darbai pradėti1926 metais į šiaurę nuo Palangos, tarp miestelio ir Naglio kalno plytėjusiose smėlingose ganyklose. Vėliau jie vyko Šventosios kryptimi. Iki karo buvo apželdinta per 200 hektarų smėlingų pajūrio žemių, kurios virto gražiais pušynais.
Profesinė ir visuomeninė M. Daujoto veikla Kretingos apskrityje nutrūko 1940 metų liepos mėnesio pabaigoje, paskyrus jį Miškų departamento direktoriaus pavaduotoju.

Julius Kanarskas
Ištrauka iš knygos Lietuvos pajūrio smėlynų sutvirtinimas ir apželdinimas